Algirdas Latėnas: „dabar verdu kitose formulėse"

Teatro dvasia pulsuojantis režisierius, aktorius ir Valstybinio jaunimo teatro vadovas Algirdas Latėnas uteniškius, pasiilgusius nuoširdaus poetinio žodžio kvietė į kūrybos vakarą „Svietiškos giesmės Lietuvai. Antanas Strazdas. Paulius Širvys".

Naujai parengta poezijos programa pakerėjo ne tik dviejų lyrikų kūryba - šmaikščios, aukštaičių tarme skaitomos Strazdelio eilės ir vieno talentingiausių pokario rašytojų P. Širvio eilėraščiai, - bet ir meistrišku atlikimu.

Nors jau esame kalbėję apie teatrą, artėjančias premjeras, šįkart svečias sutiko pakalbėti apie kūrybą.

Viename interviu sakote, jog per teatro specialybę atėjo supratimas, kad žmogui svarbiausia yra kūryba. Ir nebūtinai scenoje. Kas yra kūryba? Džiaugsmas, nuosprendis, laisvė, kančia, garbė, pinigai?

Kaip kam. Viską, ką išvardinote, egzistuoja. Bet, jei žmogus pasirinko šį kelią, dar reikia ir išgyventi, kūryba dar ir pragyvenimo šaltinis. Yra tokių nuomonių, kurie sako, jog menininkas turi kažkur dirbti, o menas tai pramoga. Ne. Jei rimtai tuo užsiimi, tai nėra pramoga, nėra toks lengvas dalykas, bet norėtųsi iš to dar ir gyventi. Nors aktoriai, kurie dirba teatre, turintys pagrindinį darbą ten, labai dar daug dirba ir radijuje, televizijoje, bet tai jų specialybė, tik specifika keičiasi.

Man kažkada atėjo toks dalykas, kad žmogus, gal nespėjo rasti, bet kiekvienas yra menininkas, tik reikia atrasti, nebijoti, neužsidaryti ir nesakyti, kad yra tik didieji menininkai. Tu irgi esi.

Kada atėjo kūryba į jūsų gyvenimą? Kuri kūrybos dalis jums maloniausia?

Negalvojau, kad būsiu aktorius, režisierius. Mokykloje, net negalvojau, kad reikia čia mokytis, man atrodė, čia pereinamumas kartų. Tik vienuoliktoje klasėj, buvo dailiojo skaitymo konkursai. Ir čia literatūros mokytoja, sako: „turit geras galvas, išmokit, pataisysit pažymius". O mes visi buvom sportininkai ir fizikai. Man literatūra buvo mergičkų reikalas, o mes čia tokie fizikai ir sportininkai, mums čia per žema. Na gerai, išmokom. O mane atrinko nuo klasės, po to nuo rajono, po rajono irgi paliko ir turėjau važiuoti į Panevėžį į respublikinį konkursą. Bet kaip tik sutapo, kad Utenoj turėjo būti fizikų olimpiada rajoninė. Čia aš bėgu pas direktorę, toks įsižeidęs, man nusispjauti į tą literatūrinį skaitymą, turiu važiuoti į savo srities varžybas. Ir man tada labai griežtai pasakė: „čia tu supainiojai truputį, čia tavo zoninės varžybos, o čia respublikinis konkursas". Ir mane per jėgą išsiuntė. Tada sužinojau, kad stojimas vyksta mėnesiu anksčiau ir kodėl nepabandyti.. Ir įstojau, ir baigėsi visi sportai...

Negrįžtat atgal? Niekada nesvarstėt, kas būtų buvę, jeigu..?

Visiškai ne. Man dabar net baisu. Visai užmiršęs visas formules, kadangi dabar verdu kitose formulėse. Daug labai visokių klausimų kyla sau. Dar nuo aktorystės režisūra prasidėjo. Tada pradėjau skaityti. Čia atrodo panaši sritis, bet irgi reikalauja kitokių taisyklių. Labai daug klausimų čia kyla ir aš niekada nesigailėjau.

Uteniškiams skaitėte Antaną Strazdą ir Paulių Širvį". Kodėl kompoziciją paskyrėte šiems poetams?

Čia dar turėjo būti trečias - dusetiškis Antanas Vienažindys. Tai jo atskirai esu padaręs. O čia važinėju su Pauliumi ir Strazdeliu. Iš pradžių, kai pradėjau skaityti Strazdą, taip neįdomu buvo, baisu. Ir kažkada pagalvojau: reikia pabandyti skaityti taip, kaip jis rašė. Juk iš pradžių neturėjom tos suliteratūrintos kalbos. Kadangi mano senelis iš mamos pusės Balys Strazdas ir iš tų kraštų gimęs. O kaip senelis jeigu skaitytų? Na ir pradėjau, juk ten užaugęs, tarmė man sėdi jau seniai. Ir viskas atgijo, tapo suprantama, suskambo. O Širvys... Jie abu buvo gaivalai. Ir dėl lietuvybės, ir dėl kalbos. Širvys - lakmuso popierėlis. Vienintelis rašė Sniečkui, kad rusų kalba ima viršų, nebijojo tokiu dalykų pasakyti. Matė visą tą marazmą, todėl ir buvo gėrimas, bėgimas į jūrą, paskui sugrįždavo, iš laikraščio medalius išsikirpdavo, prisisekdavo ir eidavo per Vilnių, per kavines, kad tik užsimirštų. O kuo toliau gyvenimas ėjo, tuo genialiau rašė. Tie du poetai, be kurių negaliu.

Be kokio poeto dar negalėtumėte?

Kaip atkirtį šitiems medkirčiams dar ruošiu „Anykščių šilelį" (A. Baranauskas). Noriu mūsų tarme paskaityti. Kad tik laiko užtektų.

Dėkojame už pokalbį

Interviu ruošė ir aktorių kalbino Dainora Narkūnienė