Paroda „Saulės grįžtuvių laukimo metas..."

Nuo gruodžio 1 d. iki gruodžio 31 d. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos pirmame aukšte veiks Agnės Laužadytės-Tutlienės ir Šarūno Laužadžio paroda „Saulės grįžtuvių laukimo metas...". Maloniai kviečiame!

 

~~~

APIE ŠARŪNĄ LAUŽADĮ

Švenčionijos klubo garbės pirmininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, nusipelnęs aplinkosaugininkas Šarūnas Laužadis gimė 1951 m. rugsėjo 27 d. Švenčionyse ir 1975 m. baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur įgijo miestų statybos inžinieriaus kvalifikaciją, tačiau visą gyvenimą jį valdė pomėgis rašyti. Š. Laužadis bendravo leidiniuose „Inžinerija", „Lietuvos aidas", „Politika", „Respublika", „Ūkininko patarėjas", „Valstiečių laikraštis", „Ekonomika ir visuomenė", „Katalikų pasaulis", „Mūsų girios", „Personalo vadyba". Sąjūdžio metais jis bendradarbiavo leidžiant „Sąjūdžio žinias" ir „Atgimimą", nuo 1993 m. jis buvo laikraščio „Ąžuolas", o 1995–1998 m. laikraščio „Tautininkų žinios" redaktorius.

Rašyti į spaudą Š. Laužadis pradėjo, paskatintas motinos, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos, jau mokyklos suole. Vėliau, dirbdamas Kolūkių statybos projektavimo institute (1975–1992), jis nemažai važinėjo po Lietuvos kaimus, matė kaip skęsta į užmarštį senoji Lietuvos praeitis. Tai skatino jį nepadėti plunksnos ir įamžinti tai, kas dar išlikę, ir publicistiką palengva keitė sakmės ir legendos. Naujos perpektyvos atsivėrė Žemės ūkio ministerijoje (1997–2010), kuomet jis darbo reikalais jis aplankė Čekiją, Lenkiją, Latviją, Švediją, Izraelį, Slovėniją, Vokietiją, Vengriją, Estiją, Šveicariją. Kelionių įspūdžiai ir idomiausias mintys paskelbtos knygose ,kurių jis išleido dvi dešimtis.

Tačiau, kad ir nemažai keliavęs, jis nieko gražesnio už Tėvynę nerado ir daugiausia rašė apie Lietuvą. Nemažai jis rašė apie savo gimtąjį Švenčionių kraštą, nesvetima jam ir Utenos žemė, iš kurios kilę jo žmonos Danutės tėvai. Apie Lietuvos gamtą ir jos praeitį pasakoja Utenos spaustuvėje išleistos Š. Laužadžio knygos Švenčionių krašto legendos (1996), Garbusis medi, ąžuole (1996), Lietuva – šventų ąžuolų žemė (1997), Nalšios žemės paslaptys (1998), Lietuvos ąžuolai (1999), Ekologija ir etnologija (2000), Sakmė apie Merą ir Naglį (2001), Sakmė apie Lietuvos ąžuolą (2002), Yra šalis, kur senos girios ošia (2005), Lietuvos ąžuolo šaknys (2005). Vėliau Š. Laužadį pasikvietė leidykla „Ciklonas", išleidusi Žvilgsnis į Šiaurės ir Vidurio Europos šalis (2005), Izraelis keliautojo akimis (2004), Nuo Baltijos iki Viduržemio jūros (2006 m.), Sveika mityba ir ekologiškas maistas (2010), Gyvenamoji aplinka ir ekologija (2007), Pažįstama ir dar nežinoma Lietuva (2008), Nebaigta sakmė (2008), Sakmės ir padavimai apie Nalšios žemę (2017).

APIE DOC. DR. AGNĘ LAUŽADYTĘ-TUTLIENĘ

Gimė Agnė Vilniuje ankstyvą 1976 m. gegužį, kai sodai, baltu rūbu pasipuošę, šaukte šaukė gyventi...

Mokėsi Vilniaus 15-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Žvėryno gimnazija), studijas baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, mokslų daktarės laipsnį įgijo Danijoje, Orhuso (Aarhus) universitete. Dabar dirba Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakultete.

Kūrybinis Agnės kelias – literatūra, dailė, prasidėjo jau mokyklos suole, kuomet ji tapo Respublikinio moksleivių literatų konkurso laureate.  Kūrybai ir dabar ji skiria didelę nuo mokslinės ir pedagoginės veiklos liekančio laisvalaikio – daugiausia vasarą. Savo kūryboje ji naudoja įvairias raiškos priemones – tušą, pastelę, guašą, temperą, akrilą ir kt. Parašo ir eilėraščių.

Agnės kūrybai būdingi baltiškosios mitologijos motyvai, kuriuose vyrauja Paukščio – Laisvės nešėjo ir Žalčio – namų sergėtojo simboliai. Taip pat nesvetimos jai gamtos temos, o kai kuriuose darbuose tiesiog liete išsilieja ir žmogiškieji jausmai. Tai vizijos, kurių siužetas ir prasmė priklauso nuo kiekvieno suvokėjo vaizduotės, todėl savo paveikslams ji pavadinimų dažniausiai neduoda. Taip ji palieka laisvės kiekvienam įžvelgti jos kūriniuose tai, kas artima ar aktualu. Ir, atrodo, ji neklysta...

Ši Agnės Laužadytės paroda, jau ne pirmoji. Prieš tai jos kūriniai puošė Vilniaus universiteto rūmus, Lietuvos žurnalistų sąjungos renginius, o vėliau jos parodos išplaukė iš Vilniaus ribų. Agnė buvo kviečiama surengti parodas Rokiškyje, Švenčionyse, Ignalinoje, Ukmergėje, Utenos r. Kirdeikių bibliotekoje, o dabar jos paveikslai apsistojo Utenoje, į kurią atvedė jos dar visai netolimos kilmės šaknys. Mat, iš Vyžuonų parapijos kilę Agnės a. a. mamos Danutės Juozelskytės - Laužadienės tėvai – Agnės močiutė Janė ir senelis Leonas Juozelskiai.

Čia Agnė vaikystėje praleisdavo nemažai laiko, čia dažni svečiai buvo ir jos tėvai, o jos tėvas – rašytojas ir žurnalistas Šarūnas Laužadis, įamžinęs sakmėse Nalšios žemę, pagerbė šį kraštą sakmėje „Susitiksime Ut-tenai". Remdamasis įvairiais šaltiniais, čia jis išdėsto savo nuomonę apie Utenos vardo kilmę.

Šiandien Agnė kviečia visus, čia susibūrusius iš įvairiausių Lietuvos kampelių, pasisvečiuoti jos kūrybos menėje ir, trumpam atitrūkus nuo dabarties, kartu su ja pagyventi Saulės grįžtuvių laukimo  meto (lot. Advento) nuotaikomis.